| Jolanta Daugalienė: ,,Socialinis pedagogas – tai vaiko advokatas“ | 2009-12-16 |
Darbą, šeimą ir studijas suderinti sunku, bet įmanomaTel. (8-446) 61921
Socialinio pedagogo etatas mokyklose atsirado ne taip ir seniai. Daugeliui su mokykla mažiau susiduriančių žmonių gal ir nelabai aišku, ką tas socialinis pedagogas veikia. Kokios jo kompetencijos ribos, ar gali jis ką nors pakeisti vaiko, o tuo labiau visos mokyklos gyvenime? Apie tai, koks platus socialinio pedagogo darbo baras, kalbėjomės su ,,Šaltinio“ pagrindinės mokyklos socialine pedagoge Jolanta Daugaliene.
Pradžia - prieš 10 metų
Jolanta pati pirma Tauragėje ėmėsi tokio darbo. Dar būdama studentė, likus porai mėnesių iki diplominio darbo gynimo, pradėjo dirbti socialine pedagoge eksperimento tvarka.
- Per paskutinę praktiką – ją atlikau irgi šioje mokykloje, - prisimena Jolanta, - vieną mergaitę turėjo išvežti į koloniją. Niekas nebegalėjo su ja susišnekėti. O man pakako porą kartų su ja susitikti, ir kažkas tos mergaitės gyvenime pasikeitė. Užteko tiesiog normalaus, paprasto pokalbio, kad ji imtų kitaip žiūrėti į pasaulį ir savo gyvenimą... Prisimenu, man tai irgi buvo didžiulis atradimas...
Tada Jolanta ir suprato: reikia mokykloje žmogaus, dirbančio su vaikais, kuriems sunkiau sekasi adaptuotis mokykloje. Ir toks darbas jai būtų įdomus.
Vaikų advokatė
Pasak J. Daugalienės, socialinio pedagogo darbo nuostatai labai platūs: jis siekia padėti vaikams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje, racionaliau išnaudoti visas teikiamas galimybes lavintis, mokytis ir augti savarankiškais piliečiais. Socialinis pedagogas dirba kartu su pedagogais, klasių auklėtojais, kitais specialistais, tėvais, bendruomene, atstovauja ir gina vaiko teises mokykloje, teisėsaugos ir kitose institucijose, vertina ir padeda spręsti problemas, susijusias su įvairiais vaikams kylančiais sunkumais (pagrindinių vaiko reikmių tenkinimo, saugumo užtikrinimo), teikia vaikui ir jo šeimai reikalingas bendrąsias socialines paslaugas.
Jei kalbėtume paprastai, socialinis darbas – tai santykių tarp mokinių, tarp mokinio ir mokytojo, tarp mokytojo ir šeimos, tarp vaiko ir šeimos ugdymas ir koregavimas.
- Kitaip sakant, socialinis pedagogas – vaiko advokatas...
Jolanta įsitikinusi, kad pavyzdžiui, į jos pareigas neįeina rūpintis nemokamu mokinių maitinimu. Tik šypsosi, kad ji ko gero vienintelė iš rajono socialinių pedagogų to nedaro.
Pagrindinė problema – patyčios
Paklausta, kokia problema iš visų, kurias jai tenka spręsti, pagrindinė, Jolanta nedvejodama sako:
- Patyčios.
Ji įsitikinusi, kad tam galima užkirsti kelią, kad ir socialinės rizikos grupės vaikai gali normaliai egzistuoti, tik svarbu laiku sužinoti apie menkiausias patyčių užuomazgas ir skirti tam dėmesio. Svarbu išsiaiškinti, kokios priežastys skatina vaiką smurtauti. O jų gali būti labai daug.
Tiesa, ne ką mažiau iškyla ir dilemų, kai negali išduoti vaiko paslapčių, tačiau kartu negali ir tylėti. Kaip padėti vaikui neperžengiant savo kompetencijos ribų, kaip jam nepakenkti? Jolanta sako bendraujanti individualiai, kalbanti su klase, bandanti organizuoti kitokią pagalbą – viskas priklauso nuo konkretaus atvejo. Jei vaikas smurtauja arba pats tampa smurto auka, priežasčių ieškoti reikia šeimoje. Jolanta sako, kad smurtą dažniausiai patiria kitokie, gal šiek tiek keisti vaikai, kuo nors išsiskiriantys iš minios. Ir dažniausiai smurtas tarsi šleifas eina paskui vaiką, nors jis keičia mokyklą po mokyklos.
- Kai kalbi su vaikais, jie suvokia, kad tyčiotis iš kitokios elgsenos ar išvaizdos žmonių, jei jie niekam netrukdo, nevalia, - pasakoja socialinė pedagogė. – Tačiau bandos jausmas neretai nugali...
Keista J. Daugalienei atrodo ir daugelio smurtą patiriančių tėvų pozicija: ką čia pakeisi, ką mes galime padaryti... Taip galima vaiką ir iki savižudybės privesti, jei iš anksto nuleisi rankas, net nepabandęs nieko pakeisti, jei parodysi vaikui, kad esi bejėgis. Juk smurtą dažniausiai iššaukia žemas savęs vertinimas, ir pakaktų vaikui įrodyti, kad jis irgi kam nors gabus, kad turi ir gerų savybių, jo savęs vertinimas imtų keistis, ir patyčios baigtųsi.
Be to, daugelis vaikų, o ir tėvų, net išgirdę žodį psichologas, socialinis padedagogas, kone sudreba. Jiems atrodo labai baisu, kad savo psichologines problemas spręsti geriausia lankantis pas specialistą. Tai, pasak Jolantos, tik rodo, kokie mes šioje srityje dar nesubrendę. Užsienyje tai būtų normaliausias dalykas.
Žinoma, vaikams kyla ir visokiausių kitokių problemų. Pasitarti su socialiniu pedagogu neretai prireikia ir mokytojams, o ir tėvai kartais pageidauja informacijos kokia nors tema – apie auklėjimo stilius, amžiaus tarpsnių ypatumus ir kita.
Be to, J. Daugalienė jau keletą metų mokykloje įgyvendina projektą ,,Sniego gniūžtė“ Tai jaunimo judėjimas prieš psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Per metus projekto rėmuose surengiamos net kelios stovyklos, kurių meu vaikai mokosi pažinti save ir kitus ir pasakyti ,,Ne“, kai to reikia.
Gerumo dvasia – užkrečiama
Vis dėlto, panašu, vien darbu su vaikais socialinės pedagogės veikla nesibaigia. Kai kurie ,,Šaltinio“ pagrindinės mokyklos mokytojai pasakojo, kad mokykloje jau kuiris laikas ėmė tarsi kokia epidemija sklisti... Kalėdų dvasia. Ji ne tik užkrečia visus gera nuotaika, bet ir skatina dalintis džiaugsmu. Konkrečiai tai vyksta taip: mokytojų kambaryje stovi stiklinė vaza, į kurią dedami lapeliai su ant jų užrašytais norais. Tie norai stebuklingai pildosi. Negana to, atsiranda vis daugiau norinčių ne įmesti savo norą, o įgyvendinti svetimą. Taip viena mokytoja buvo pakviesta ,,angeliškų pietų“ su trimis kolegomis, kitai į kabinetą atkeliavo gražiai paserviruota ledų porcija, o bibliotekininkei pasekta pasaka, į kurią buvo įtraukti ir bibliotekoje tuo metu buvę vaikai. Kiek pavyksta, norų įgyvendinimai filmuojami.
- Turėtų išeiti smagus filmukas, - įsitikinusi Jolanta.
Visas šis sumanymas, kaip tikriausiai supratote, Jolantos. Pasak jos, ją įgyvendinti sekasi todėl, kad idėja sulaukė didelio mokyklos administracijos palaikymo.
Pasirodo, Jolantos išmonė ,,stebuklais“ mokykloje nesibaigia. Jos entuziazmo užtenka ir artimųjų, namiškių šventėms, netikėtoms atrakcijoms ar malonioms staigmenoms. Pavyzdžiui, pas močiutę surengti šeimų kalėdinę mugę, su žibintais eiti per kaimą apsirengus nykštukais ar pasveikinti senelį tarybinės armijos dienos proga – įteikti raudonų gvazdikų ir priversti žygiuoti rikiuotėje... Be top, Jolanta įsitikinusi, kad dovanas gauti, žinoma, smagu, tačiau jas teikti, stebinant ir džiuginant – su niekuo nepalyginamas malonumas...
Psichologijos studijos padeda būti gera mama
Pirmasis J. Daugalienės aukštasis išsilavinimas – socialinis darbas. Antruoju tapo socialinė pedagogika, nes norėjosi dirbti mokykloje. Dabar ji studijuoja psichologiją Vilniaus Universitete. Jei viskas seksis, pavasarį studijas ji turėtų baigti.
Studijuoti, pasak Jolantos, jai labai įdomu, nors ir sunku. Mat psichologijos studijos – ko gero pačios intensyviausios. Psichologijos studentai turi ne dvi, kaip visi kiti, o net tris sesijas per metus, kaskart jose praleidžia po mėnesį, be to, savaitgaliais tenka laikyti egzaminus. Apie studijų sunkumą iškalbingiausiai byloja skaičiai: iš 60 įstojusiųjų dabar beliko 20...
Vis dėlto Jolantai negaila studijoms sugaištamo laiko:
- Aš tuo gyvenu. Tai sritis, kuria visada domėjausi, kurios padedama galiu daug atrasti savyje, daug galiu duoti ir savo šeimai.
Vienintelis receptas: bendrauti su vaiku
Tų žinių prireikia, nes Jolanta augina dvynukus - septynmečius Emiliją ir Matą.
Dabar Jolanta sako suprantanti, kokias klaidas dažniausiai daro tėvai, ir stengiasi jų išvengti. Pasak jos, tai visai nereiškia, kad ji tapo idealia mama. Tačiau ji turi tikslą auginti vaikus taip, kad visada ,,jaustų jų pulsą“: girdėtų juos, jaustų, kuo jie kvėpuoja.
Pasak Jolantos, būti tėvais - labai didelis uždavinys. Deja, daugelis tėvų tik moralizuoja, o nieko nedaro, kad neprarastų ryšio su savo vaikais. Paprasta tiesa: tik tada būsi geras tėvas ar mama, jei auklėsi ne žodžiu, o savo pavyzdžiu...
Beje, Jolanta labai dėkinga vyro tėvams, kurie padeda auginti vaikus.
- Visada sulaukiu begalinio supratimo ir palaikymo. Dažniausiai net prašyti nereikia, - sako ji.