Mieli „Kūlgrindų“ skaitytojai, pristatome jums „Versmės“ gimnazijos trečiokės Ievos Macijauskaitės kūrybą.
Plonytė riba
Kaip reikia parašyti gerą eilėraštį? Kokių taisyklių laikytis ar išvis jų nepaisyti? Kas svarbiau – tobulas rimas ar gili prasmė, ilgi sudėtingi sakiniai ar trumpos ir kuklios frazės? Sakoma, geru eilėraštį galima laikyti tuomet, kai jame poetas atskleidžia savo vidinį pasaulį. Bet juk kūryba – tai savita ,,prekyba“. Nežinia, nuo ko priklauso kūrinio paklausa. O atiduodamas eilėraščiui visą save, tarsi pateiki ant lėkštelės kritikams savo sielą. Ir jei netyčia pasakytų, kad tavo eilėraštis nieko vertas, ar tai reikštų, kad ir pats esi niekas? Miražas? Sapnas? Bet ar tai blogai?
Galbūt iš tiesų mes visi tesame kažkieno sapno personažai. Ir kai tas didysis sapnuotojas pabus, ar mes visi mirsime? Bet jei mirti reiškia pabusti, tai negi mirtis yra pabaiga? Sapnuodami mes mintimis iškeliaujame į kitus, nepažintus pasaulius, net nepalikdami savo lovos. Kartais juose būna taip gera, kad net nesinori pabusti. Galbūt taip pat yra ir su mirtimi? Įdomu, ką sapnuoja mirę žmonės...
Man patinka mano sapnai, tik sunku iki jų prisikasti. Mat kas vakarą mano galvoje lyg skalbimo mašinoje sukasi mintys, kurios neleidžia užmigti. Bet dažniausiai aš galvoju ne žodžiais, o vaizdais. Atmerktom akimis sapnuoju. Todėl kartais sunku atskirti, kada baigiasi sapnas ir prasideda gyvenimas. Tarp jų pernelyg plonytė riba...
Ieva Macijauskaitė