18 Rugpjūtis 2019, Sekmadienis

 

Pirmas
 

Baigiantis metams turbūt kiekvienas apmąstėme, ką mums šie metai davė, kuo nuvylė. Jei kažkas nepasisekė, guodėme save žodžiais: „Kažkam šiandien yra blogiau“. Ne vieną prie šventinio stalo užplūdo ir praeities prisiminimai  vaikystės Kalėdos, Naujieji. Tauragiškės Nijolės Norkienės prisiminimai nukėlė į tremtyje praleistus metus: „Buvo iš tiesų blogai. Tai, ką šiandien turiu, labai vertinu.“
Tauragėje gyvenančios Nijolės Norkienės, gimusios Šilalės rajone, Paragaudžio kaime, prisiminimai neišdildomi. 1949-ųjų kovo 24-ąją 10-ties metų vaiką  apgaubė ne tik didžiulė baimė, bet ir suaugusiųjų rūpesčiai.
Pasak Nijolės, pirmą kartą trėmimo grėsmė jų, Liatukų šeimai, kilo dar 1948-aisiais. Tik tą kartą jiems pavyko išsisukti, tėvai prieglobstį rado netoliese buvusiuose bulvių rūsiuose. Deja, po metų stribai suįžūlėjo, besislapstančių žmonių buvo ieškoma kur kas atidžiau.
 Kai mus apsupo, o tai  buvo apie 11 valandą vakaro, tėvai pabėgo, pasakę, kad jeigu kils grėsmė, iškart pasirodys. Namuose likome tik aš, aštuonerių ir ketverių metų broliai bei dvejų sulaukusi sesuo. Prisimenu, kad įsilaužę į kambarį pirmiausia pradėjo klausinėti apie tėvus. Pasakiau, kad išvyko pas mamos seserį. Tada jie pradėjo tardyti: „Kaip tai išvažiavo, kodėl išvažiavo, kodėl šita lova šilta, o kodėl ir kita lova šilta?“ Pasakiau, kad vienoje sesuo gulėjo, kai pradėjo verkti, atsiguliau šalia jos,  pasakojo Nijolė.
Tą vakarą stribai vaikus paliko ramybėje, liepę eiti miegoti. Patys išskubėjo į daržinę, ten šakėmis kniso šieną, šiaudus, ieškojo sodybos šeimininkų. Nieko neradę, kitą dieną vėl ėmė kvosti Nijolę, į krūtinę įrėmė ginklą, grasino mirtimi.
 Verkiu, bet vis tiek nesakau. Žinau, kad klausinėjo ir kaimynus, stribai sužinojo, kad turim 4 arklius. Jiems kilo įtarimas, kaip tėvai galėjo išvykti, jei visi gyvuliai namie. Pasakiau, kad mamos sesuo pati atvažiavo ir tėvus pasiėmė. Savo giesmę giedojau toliau,  dabar prisiminusi savo drąsą šypsosi moteris.
„Svečiai“ Nijolės tėvų namuose buvo apsistoję dvi paras. Dešimtmetė mergaitė šėrė gyvulius, gamino valgį ne tik broliams, sesei, bet ir čia apsistojusiems vyrams. Per tas dienas stribai išvogė šeimos maisto atsargas, susirinko kumpelius, dešras. Galiausiai, supratę, kad kaimynai per dažnai užsuka pasidomėti vaikais ir kad čia kažkas negerai, šiaip ne taip išgavo informaciją apie netoliese besislapstančius sodybos šeimininkus.
 Tą dieną jau temo, aš nešiau kiaulėms ėsti, rankose turėjau du kibirus. Pasirodė vienas iš stribų, trenkė buože į grindis ir pradėjo šaukti, klausė, kodėl nesakiau, kur tėvai. Aš mečiau tuos kibirus, išbėgau pro kitas duris link tėvų slaptavietės, tada dar nežinojau, kad juos jau rado, kad kaimynai viską pasakė, galvojau, kad mane tuoj nušaus. Išbėgau basa, palikusi namuose brolius, seserį. Vėliau grįžau, pamačiau išsigandusią mamą, ji bijojo dėl manęs, nenorėjo, kad likčiau čia viena, pasakė, kad išvažiuosim visi, kaip bus, taip... Netrukus viską pradėjo krauti į vežimą, prisimenu, ką tėvelis deda, tą stribai meta lauk. Į pagalbą atskubėjo tėvelio broliai, kiek galėjo, tiek padėjo. Susidėjom kai kuriuos daiktus, miltus, likusius lašinius, džiaugėmės, kad bent tų neėmė. Vėlai atvykome į Kvėdarną, nakvojome pas vieną šeimą, o rytą mus išvežė į Tauragę,  prisimena Nijolė.

Gyvenimas tremtyje

Liatukai į Rusiją buvo gabenami gyvuliniame vagone. Tiesa, jame važiavo dar viena šeima  Norkų, jų vyresnysis sūnus Alfonsas vėliau tapo Nijolės vyru.
�"  O ten gyvenimas... Tėvelis tik nuvažiavo, iš karto į darbą. Upe atplaukdavo mediena, ją traukdavo lauk, gamindavo spintas, komodas. Kai kuriuos daiktus dar turime čia, namie, tik, aišku, jie jau nenaudojami, išskyrus dvi kėdes, kurios iki šiol yra virtuvėje. Mama dirbo valytoja mokykloje. Broliai ganydavo karves, pasirinkę kurią nors gatvę, pavyzdžiui, Stalino ar Lenino. Džiaugėmės, kad mes papuolėme ne į miškus ar kolūkius, ten tikrai būdavo sunku, baisu. Nors, manau, ir ten būtume išsivertę, nes mano tėvelis buvo puikus ūkininkas, labai mylėjo žemę, nebijojo darbo, negėrė, nerūkė. Juk dėl to mus ir ištrėmė, kad per daug dirbom. Šiaip mūsų šeimai buvo skirta dirbti kaime, bet kai atvykom, iš vietinių gavom patarimą  reikia duoti rusams maišą miltų, tada galėsim likti Suetichoje (Taišeto rajonas, Irkutsko sritis). Pasakė, kad bus lengviau, vaikai galės lankyti darželį, mokyklą. Davėm tų miltų  paliko.
Apsigyvenome tokiame name, buvo du kambariai, virtuvė. Kambariai buvo jau užimti, mūsų keturių asmenų šeimai atiteko ta nedidelė virtuvė ir siauras koridorius, kuriame tėvelis sukalė gultus. Beje, virtuve, tais mūsų „namais“, naudojosi kambariuose gyvenančios šeimos. Džiaugėmės ir tuo, vis ne lauke. Taip gyvenome apie trejus metus, o kai mama pagimdė, gavome vieną kambarį,  pasakoja Njolė.
Moteris prisimena, kad tremtyje žaidimai nerūpėjo, o ypač jai, vyriausiajai dukrai. Kol mama su naujagime mėnesį laiko praleido ligoninėje, namais, šeima rūpintis teko jai. Gamindavo maistą, šerdavo gyvulius, ryte brolius, sesę išlydėdavo į mokyklą, darželį, o ir pati turėjo mokytis. Yra galimybė  eina į už 25 kilometrų esančią taigą rinkti uogų. Šienaudavo kartu su suaugusiais, gaivindavosi pelkės vandeniu, gerdavo jį, nesvarbu, kad žalias, nesvarbu, kad su įvairiais vabzdžiais.
- Prakošdavom ir gerdavom,   sako Nijolė.

Laimės spinduliai Suetichoje

Liatukų šeima tremtyje labiausiai džiaugėsi tuo, kad ten bene visada turėjo kunigą. Buvo švenčiamos minėtos didžiosios metų šventės, slapta būdavo sutuokiamos poros, krikštijami vaikai, mažieji priimdavo Komuniją.
 Kas turėjo didesnį plotą, tas jį ir užleisdavo įvairioms apeigoms, bažnyčios juk nebuvo.  Žmonės melsdavo, kad jiems leistų grįžti į Lietuvą. Švęsdavome ir Velykas, Kalėdas...  Prisimenu, kai kartą po švenčių jau nurinkome nuo eglutės žaisliukus, tai sesuo tiek verkė, tad Kalėdų eglutę teko puošti antrą kartą!  juokiasi Nijolė.
Liatukų šeima buvo ne tik be galo darbšti, bet turėjo ir gerą, dosnią širdį. Dalijosi tuo, ką turi, su tais, kuriems tremtyje pasisekė mažiau.
- Paruošdavome stalą, pakviesdavome prastai gyvenančius tėvelio pusbrolio vaikus, ką turėdavome, tą ant stalo ir padėdavome. Mes laikėme vištų, ožkų, todėl turėjome ir kiaušinių, ir pieno. Auginom ir kiaulių, bulvių. Viską, ką turėjom, užsidirbom, užsiauginome savomis rankomis. Būdavo, išsipešam krūmus, išverčiam velėnas, pasodinam bulvių, tikimės, kad kitais metais turėsim geros žemės, bet tą išpuoselėtą žemę atima. Vėl kertam krūmus, vėl stengiamės pasodinti bulvių - juk reikia... Bet todėl ir nebadavome, kad daug dirbome, �" sako moteris.
Pasirodo, tremtiniams Suetichoje bent kartą per savaitę pavykdavo atsipūsti. Šeštadienio vakarą, sekmadienį visi turėjo galimybę susitikti, pabendrauti, pasilinksminti. Pievoje vykdavo šokiai, skambėjo muzika, dainos... Jaunimą ten linksmino ne alkoholis, o pačių kuriama nuotaika.
Iki šiol Nijolė saugoja užfiksuotas svarbiausias, linksmiausias, ypatingiausias akimirkas nuotraukose. Jos tėvelis, pardavęs savo švarką, nupirko fotoaparatą, o labiausiai jį rankose mėgo laikyti Nijolės broliukas.

Grįžimas

Po devynerių metų, praleistų Rusijoje, Liatukų šeima pagaliau galėjo grįžti į gimtinę. Tiesa, Nijolė pamini, kad už itin didelį darbštumą kai kuriuos lietuvius mylėjo net rusai, atkalbinėjo nuo grįžimo į tėvynę. Pirmoji į Lietuvą  išvyko Nijolės mama su dukterimis ir jaunesniuoju sūnumi, vyresnysis su tėvu dar metus liko dirbti. Nijolė tuo metu jau buvo ištekėjusi, į gimtinę grįžo 1959-aisiais su 8 mėnesių dukrele Regina.
Kai Nijolės mama grįžo į savo namus Lietuvoje, jie buvo siaubingai nuniokoti. Prieš tai gėlių darželiuose skendęs namas tada pasirodė baisus  be langų, be durų, jame glaudėsi benamiai. Po metų grįžęs vyras išprašė nekviestuosius gyventojus, nugriovė dalį namo, sutvarkė tai, kas iš jo buvo likę.
Į Lietuvą grįžusi Nijolė kurį laiką gyveno Kvėdarnoje, vėliau gyvenimas nubloškė į Tauragę.
- Septynerius metus gyvenome vieno kambario bute, jį nuomojome. Vėliau, manau, būtume gavę ir valdišką butą, bet su broliu nusprendėme statyti namą. Nusipirkome sklypą ir dviese savo rankomis statėm. Košę maišiau, plytas nešiau, viską dariau. Pradėjome statybas turėdami 1000 rublių! Pastatėme paprastą, keturkampį, mažą namuką, tik vėliau jį tobulinome, didinome,  pasakojo moteris.
Šiuo metu Nijolė didžiuliuose namuose gyvena be vyro, Alfonsas mirė prieš trylika metų, sulaukęs 73-ejų. Abiejų brolių taip pat nebėra, jie žuvo. Nijolė dar turi visas seseris ir į gyvenimą išleistus du vaikus  dukrą Reginą ir sūnų Vladą. Moteris džiaugiasi, kad gyvenimas metais ir sveikata buvo dosnus abiems jos tėvams, mama „išėjo“ 90-ties, o tėvelis  94-erių.

Vaiva KESERAUSKAITĖ
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija