17 Spalis 2019, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Ramunė Palekaitė yra Abraomo Kulviečio ir „Varpo“ premijų, „Dobilo“ leidyklos konkursų laureatė. 1998 metais už kultūrinę ir literatūrinę veiklą ji buvo paskatinta Vilniaus banko premija, 2000-siais - Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos valdyba Ramunę pripažino Lietuvos kultūros šviesuole. 2003 metais Lietuvos bibliotekininkų draugijos Tauragės skyrius jai suteikė „Rajono metų bibliotekininkės vardą. 2004 metais ji apdovanota Kultūros ministerijos ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos „Metų bibliotekininko“ paskatinamąja J. Remeikos premija.

Ramunė siuvinėja žymių žmonių portretus, vėliavas, kuria origami, rengia savo kūrinių parodas. Daug laiko skiria susitikimų klubo „Vakarutė“ veiklai. Sudarinėja šio klubo narių kūrybos almanachus, iliustruoja knygas.

Išleistos knygos: „Po diezo ženklu“( 1994), „Esu“ (1999), „Sausmedžio šakelė“ (2009).

 - Jau daugelį metų dirbate Tauragės viešosios bibliotekos Eičių  filialo vyr. bibliotekininke. Kokią regite kaimo bibliotekų dabartį ir ateitį? Ar žmonės vis dar skaito?

- Nesu aiškiaregė. Neskirstyčiau skaitančiųjų į miesto ir kaimo. Nieko negalima absoliutinti: skaito - neskaito. Visur visaip būna. Knygą atitolina pašėlęs gyvenimo tempas, informacija gaunama ne tik iš knygų. Moksleiviai, studentai dažniausiai ieško tik informacijos. Skaityti knygą savo malonumui, kai aplink tiek įvairiausių pagundų " vis retesnė privilegija. Bibliotekos paslaugos irgi turi tendenciją keistis. Ne tik Lietuvoj... Nesiimu vertinti, tai gerai ar blogai. Niekas nestovi vietoje, ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais, tad stebėtis, kad grožinę literatūrą vis dažniau skaito tik patys rašytojai, gal irgi nereiktų. Tiesiog taip yra. Kas nuo vaikystės maigo kompiuterio klaviatūros klavišus, vargu ar patirs tylioje,  ramioje vienumoje skaitomos knygos malonumą.

- Esate trijų poezijos knygų autorė. Iš kur atkeliauja jūsų eilėraščiai?

-  Kad aš žinočiau... Tik nujausti galiu tą šaltinį. Iš patirties. Iš nuovokų ir suvokimo. Iš širdies   virptelėjimo. Iš dausų. Dievo dovana kurti, sako, duota kiekvienam, tik ne visi ją savyje geba rasti. Man pasisekė " radau!

- Apie jūsų kartu su bendraminčiais puoselėjamą klubą „Vakarutė“ sklando legendos. Ką šis klubas reiškia jums?

- Klubas „Vakarutė“ įkurtas iš vidinio poreikio šviestis ir šviesti. Būtinybė dalintis tuo, kuo patys turtingi, gal šiuo laikmečiu nėra itin populiari, bet, neabejoju, kad būtina. Iki devinto prakaito mušamės gerindami savo gerbūvį. Dvasios  tobulėjimui pristingam ir laiko, ir jėgų, tarsi tai būtų smulkmena, kurią įgyvendinsim, „kai išeisim į pensiją“. Tie vakarojimai kartas nuo karto mus atgręžia į dvasinių vertybių šviesą, be žodžių persmelkia, sujaudina... Jokios mistikos čia nėra " man svarbu ne šou lėkštumas, o šviesa, sklindanti iš žmogaus sielos. Svarbu tai, kas paprasta ir tikra, o ne lėkšta ir užsakyta.

- „Vakarutę“ aplanko daug kūrybingų, meniškos sielos žmonių. Kurie iš jų paliko didžiausią įspūdį ar turėjo įtakos kūrybai?

- Kaip vaikas žaviuosi viskuo, kas žmoguje įgauna meno pavidalą. Bendravimas su tokiais žmonėmis visada įkvepiantis, įvairiapusis. Neišskirsiu nė vieno, nes kiekvienas klubo svečias savaip žavus. Turime daug archyvinės medžiagos, su klubo pirmininke Virginija Norkevičiūte ją sklaidydamos,  prisimename  renginius ir kažkada patirtas emocijas išgyvename iš naujo. Švysteli ne viena uždeganti idėja, kurios įgyvendinimui aukojame laiką, lėšas, energiją. Juk jokios iš to naudos  pasakys skeptikas. Taip, jokios - šyptelėsime ir... toliau darbuosimės. Jei esi atviras pasauliui, viskas atrodo truputį kitaip.

- Daugelis jus pažįsta kaip auksinių rankų meistrę. Siuvinėjate, anksčiau karpėte, dabar kuriate origami. Kas mieliausia jūsų širdžiai?

- Nežinau, kaip aš nieko nežinau. Gal todėl laikas nuo laiko kuo nors „susergu“, mirtinai, ilgam. Vienas pomėgis keičia kitą. Tiesiog kitaip gyventi nemoku, toks yra mano gyvenimo stilius - vieni žavesiai, kaip tie karoliukai riešinėse arba iš popieriaus skiautelės pražįstanti lelija, arba gobelene iš siūlų susivejanti vizija. Savaime, lengvai, tarsi įkvepiamas vėjo gūsis.

- Ar organizuojate savo darbų parodas? Gal galima kur nors jūsų darbų įsigyti?

- Taip. Pirmiausia savo kūrinukus parodau tiems, kurie arti, „Vakarutėje“. Jeigu įmanoma, išleidžiu juos į kelionę. Porą metų po Lietuvą keliavo siuvinėtų portretų paroda. Daugelį mano darbų galite rasti adresu http://picasaweb.google.com/116382033347967145214. O įsigyti? Atvykite į „Vakarutę“...

- Administruojate literatūrinę svetainę www.zaliazole.lt. Koks tai darbas?

- Keistas darbas, bet jame yra gero užkrato. Kartais „Vakarutėje“ pajuokaujame: kai būsime turtingi, ir „Vakarutei“ kursime virtualius namus. Patirties jau turiu, tik lėšų dar ne, nes šis darbas be atlygio, kaip ir šimtai kitų. Svetainėje galima skelbti savo kūrybą, sulaukus kritikos, numirti ir vėl prisikelti... Galimybė savo kūrinį parodyti šimtams skaitytojų tikrai patraukli " padeda atsikratyti „genijaus“ sindromo. Pabandykite!

- Eičiai, arba kaip vietiniai yra įpratę vadinti - Laukėsa - nutolusi nuo pagrindinių kultūros centrų. Ar niekada nenorėjote gyventi kitur?

- Jeigu esu čia, vadinasi čia ir turiu būti. Jokio blaškymosi, jokių tuščių fantazijų. Gyventi girios ritmu - viena iš gyvenimo dovanų man. Džiaugsmingai priimu ir į nieką nesvajoju iškeisti.

Sigutė PUMPUTIENĖ

Komentarai

 #
Kaip įdomu. Apie Ramunę girdėjau jau seniai, bet, kad yra tokios literatūrinė ir rankdarbių svetainė, nežinojau. Ačiū autorei.
 
 #
Zaviuosi tavo darbais,daug stiprybes,negaliu patiketi kiek daug viename zmoguje,nuosirdziausi linkejimai
 
 #
Kartais pasiilgstu tokių žmonių
 
 #
saunu jug kartu i mokykla ejome
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija