15 Spalis 2019, Antradienis

 

Pirmas
 

Požerūnuose - pats viduržiemis. Žmonės sako, kad šiandien barsukas savo urve verčiasi ant kito šono ir vėl užmiega žiemos miegu iki pavasario. Dar prieš apsiversdamas išlenda lauk apsižvalgyti. Jei pamato saulę - pavasaris bus dar negreit. Ieva Didorienė taip pat išėjo kieman apsidairyti. Ne, ji nemato barsuko, įsikasusio kažkur Ežeruonos pakrantės urve. Kažin, ar išvis jis ten miega. Va, bebrų tai aplink gausu, tiek medžių vien šią žiemą išguldė... 
Nejučiom jos žvilgsnis užkliūva už gandralizdžio. Stypso jis ,,pakylėtas“ elektros stulpe visai netoli trobos. Toks tylus, nebylus. Jo šeimininkai ramiai ,,atostogauja“ kažkur Afrikos platybėse, o gal kokioje Turkijoje. Tačiau gandrų šeimyna kiekvieną pavasarį sąžiningai grįžta namo. Vėl taiso šeimos lizdą, kloja jį šviežiais ,,patalais“, kad minkšta būtų jaunikliams. Ir pradeda naują gyvenimo ciklą. Daugelį metų žvelgdami iš aukšto į greta stovintį namelį, kiemą, stebėdavosi, jog jame tiek mažai žmonių. Vien sodybos šeimininkė, jau pagyvenusi ir kiek šlubčiojanti Augustė keliaudavo nuo trobos link tvarto, į daržą ar ganyklą už daržinės. Dabar, sugrįžę pavasarį, Didorų gandrai randa  pilną kiemą žmonių.

Norėjo ,,aparti“  ir išgyvendinti

Požerūnai visada buvo ,,ant didžiojo kelio“, pačiame pasienyje. Nuo amžių čia jau gyvenimas nebuvo ramus. Sodybų buvo daug. Jos tęsėsi nuo pat geležinkelio iki plento. Stovėjo čia ir Hilbrechtų ūkis su 20-čia hektarų žemės aplink. Šiandien jų dukrai Augustei jau 90 metų. Ji puikiai prisimena prieškario laikus, jaunystę, vokišką mokyklą Lauksargiuose, kur gerai išmokusi vokiečių kalbos. Prisimena Augustė ir pirmąją karo dieną. Tiksliau - rytą. Jai buvo dvidešimt metų. Siena su Vokietija  buvo už gero kilometro. Sako, su mama miegojusios svirne, kai pajutusios griausmą ir sprogimus. ,,Kas tai?“- išsigandusi klausė Augustė, o mama nedvejodama atsakė - karas... Abi plėšė svirno grindis, po jomis kasėsi į smėlį, bandydamos išgyventi. Daug vargo atnešė karas šeimai. Jau pirmą dieną sudegė troba. Galop po kiek laiko Augustė užlipo ant minos. Visa jų žemė buvo lyg vientisas minų laukas. Eidama užkliuvo už kažkokios vielikės. Driokstelėjo sprogimas, nusinešdamas dalį pėdos. Žaizda sunkiai gijo, užsikrėtė, tad teko amputuoti koją. Ilgai gydėsi Tauragės ligoninėje. Ir šiandien prisimena joje tada dirbusius daktarus. O ypač geru žodžiu mini evangelikų liuteronų vyskupą Joną Viktorą Kalvaną, kuris savo parapijietę dažnai lankydavo ligoninėje, ją drąsino ir palaikė. Ir šiandien pasimeldžia už jo vėlę. Padėkoja Dievui už tai, kad yra gyva, kad ją šiandien supa tiek daug žmonių - didelė ir graži šeimyna. Tai - tarsi atlygis už gyvenime patirtas negandas ir vargus.
Ne ką lengvesnis už karą buvo ir pokaris. Nežinosi, koks nedoras žmogus užsuks, ko saugotis. Ateidavo pernakvoti pokario partizanai. Negalėjai neįsileisti. O paskui Augustę dėl to tardė Tauragės ,,šubartinėje“, grasino kalėjimu. Jo pavyko išvengti, tačiau dalis giminės pabuvojo ir vokiečių konclageryje, ir Sibiro tremtyje. Nesaldi buvo sovietmečio prievarta. Augustė prisimena, kaip Taurų paukštyno direktorius, na tas, kurio vardu dabar siūloma gatvę pavadinti, atvažiavęs grasino aparsiąs sodybą, kad iš jos šeimininkė niekur nosies neiškištų. Mat norėjo nušluoti sodybą nuo žemės paviršiaus. Nespėjo. Tiesa, kelio nepaliko, bet Augustė sakė, arimais klamposiu, taką sau prasiminsiu, bet iš gimtinės nesitrauksiu. Daug metų taip ir buvo. Tik dabar jau yra ir kelias, ir sodyba atgimė, atjaunėjo. Ilgus metus ji čia pašlubčiodama kojos protezu viena vaikštinėjo apie savo ūkį, gyvulius vis pasiklausydama, ar kas neateina.

Tėviškės šauksmas

Ne iš gero gyvenimo namiškiai buvo palikę močiutę vieną Požerūnuose. Užsidirbti ką nors kaime buvo sunku, tad duktė Ieva, ištekėjusi už Jurgio Didoro, ėmė mąstyti, kur prisiglausti, kur duonos kąsnį sotesnį rasti. Jurgis buvo vairuotojas, tad nesunkiai įsidarbino Traksėdžių durpyne šalia Šilutės, o jau po metų gavo ten ir butą. Ieva net 18 metų dirbo Šilutėje, Kauno ,,Drobės“ fabriko filiale. Judviejų vaikai Vilma ir Tomas paaugę taip pat atėjo į mamos darbovietę ir dirbo toje pačioje ,,Drobėje“. Be abejonės, Ieva pasiilgdavo tėviškės, gaila buvo vienos ten vargstančios mamos, tad 2000-aisias metais sako apsisprendę su Jurgiu grįžti į Požerūnus. Nuo tada ir prasidėjo tas savotiškas „sodybų pilnėjimo metas“. Pavasariais po ,,žiemos atostogų“ sugrįžę sodybos gandrai vis stebėdavosi gausėjančiu žmonių būriu. Ant to paties kiemo namuką pasistatė Ievos duktė Vilma, kur gyvena su savo vyru Petru ir trimis dukrelėmis. Į svečius dažnai užsuka Tauragėje gyvenantis Ievos sūnus Tomas su savo žmonele ir sūneliu Luku. Šiandien jie taip pat svečiuojasi tėviškėje. Močiutė Augustė vis niekaip nenori išleisti jaunimo. Vis klausia, anūkėli, o kada vėl atvažiuosi? Tas anūkėlis jau galva trobos lubas remia. Nuo klausimo vis stengiasi išsisukti. Ramina močiutę, atvažiuos greit, kiek čia to kelio. Jauniausias šeimos vyras pustrečių metų Lukas pažadų nežarsto, tik promočiutei intensyviai mojuoja pirštinėta ranka ir vis kartoja - atia, atia, atia... Gal jis čia kada nors bus sodybos šeimininkas?
Kol kas čia ūkininkauja Ieva Didorienė. Bet sako atėjęs jai laikas apsispręsti, atiduoti tą naštą jaunesniems. Juk jau ,,stuktelėjo“ 60, ir šiaip turinti rūpesčių, mat be dėmesio nepaliksi namiškių - mamos ir vyro, kuriems reikalinga jos pagalba.
- Visai neseniai dar laikiau aštuonias melžiamas karves,- dalijasi mintimis Ieva,- dabar pasilikau tik penkias. Bet ir jų man - per akis.
Atsiėmus tėviškės žemę neužteko pinigų technikai nusipirkti, tad vasarą, ruošiant pašarus, tenka ką nors samdyti, prašyti, kad nušienautų pievas, pargabentų pašarus. Šeimininkė svarsto, kad žemę dirbančiam žmogui vis atsiranda nenumatytų kliūčių. Štai ir dabar, jei už pieną ir kiek daugiau moka, bet žymiai pabrango degalai, be kurių pašarų neparuoši. Kaip besvarstytum ,,,pliusų“ nedaug priskaičiuosi. Tačiau Ieva, kaip ir mama Augustė, nelinkusi skųstis ir ,,bėdavoti“. Viskas joms gerai. Juk kaip žmogus pats surikiuoja savo gyvenimą, taip ir nugyvena jį. Verkšlenantis tik save į ligą varo.
Tiems verkšlenantiems jos sako derėtų pagyventi bent kiek laiko taip, kaip žmonės kentė nepriteklius karo metu, pokaryje. Nors neduok Dieve, kad tie laikai sugrįžtų...
Verčiau jau jos lauks sodybon sugrįžtančių gandrų. Juk kiek čia beliko? Sausio jau kaip ir nebėra, paskui dar pora mėnesių iki Velykų, o ten, žiūrėk, ir išgirsi baltasparnius snapais kalenant. Gyvenimas yra gražus, jeigu moki į jį geromis akimis žiūrėti.

Tadas MEIŽELIS
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija