17 Spalis 2019, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Sigutė PUMPUTIENĖ

Apie gyvenimo vingius ir slenkstelius

Visas Joanos Zeveckienės gyvenimas sukosi Mažonų, Pagramančio apylinkėse. Čia, Naudininkuose, prabėgo jos vaikystė. Ir dabar prisimena savo medines klumpeles, ilgas vilnones kojines ir mamos austus bei siūtus drabužėlius.
- Visą žiemą mama sėdėdavo staklėse, o vasarą lininius audeklus drėkindavo, tiesdavo saulėje. Būdavo gražu žiūrėti į boluojančius lininius takelius,- tyliai pasakojo Joana.
Ryškiai, lyg vakar vilkėta, jos atmintyje išliko balta, su melsvais lino žiedeliais Pirmosios Komunijos suknelė. Pirmąją Komuniją 1940 metais Pagramančio bažnytėlėje jai teko priimti iš kunigo Jono Šleinio rankų. Ten, „iki ateinant rusams“, suspėjo ir „pasidirmavoti“. O kaip gražiai pavasariais žibutėmis nusėtas mėlynuodavo, vėliau  kvepėdavo pakalnutėmis netoli tėviškės stūksantis piliakalnis. Prasidėjęs karas visus užklupo dar miegančius - prisimena Joana. Pirmasis nuo nerimą keliančių garsų pabudo tėvas. Rusų kariuomenės leitenantas, tada nuomojęsis jų name kambarį, visus nuramino ir paaiškino, kad tai manevrai.
- Dar po pusvalandžio buvo aišku, kad prasidėjo karas. Karininkas pasodino į arkliu pakinkytą vežimą žmoną, ketverių metų dukrelę, ir jos išvažiavo į nežinią, - pasakojo mano pašnekovė.
 Ji pati su tėvais išvargo sunkų karo laiką, po to ir kolūkinį lažą. Kaip dabar prisimena, darbo buvo daug, o atlyginimas - tik dirsių maišelis. Taip ir vargo. Dabar visa šeima jau seniai išėjusi amžinybėn. Iš keturių brolių ir seserų jie liko tik dviese - jau devyniasdešimties sulaukęs brolis ir ji.
1959 metais  ištekėjo ir kaip ta rašytoja Žemaitė - „įkrito lyg muselė į išrūgas“. Vyras po Tauragės Šubertinės  košmarų, Vorkutos lagerių taip ir nesugebėjo atsitiesti. Visas šeimos gyvenimas skendo „naminukėje“.
- Vyras dirbo miškininku, medienos namuose buvo, bet ji taip ir supuvo. Naujo namelio nepasistatėme, seno nesusiremontavome, - susimąsčiusi pasakojo Joana. - Buvo sunku.

Džiaugsmingi Joanos gyvenimo spindulėliai  
   
Joanos Zeveckienės džiaugsmas ir pasididžiavimas – puikūs vaikai. Sūnus Jonas su šeima gyvena Tauragėje, Balskuose dirba eiguliu. Sūnaus Romo šeima irgi gyvena Tauragėje. Jis, kaip dabar įprasta, duoną šeimynai uždirba užsienyje. Pati Joana gyvena pas dukrą ir žentą - Liną ir Alfonsą Arlauskus Mažonuose. Jaukiuose ir išpuoselėtuose Arlauskų namuose ji jaučiasi puikiai. Su Lina jos ir pasikalba, ir virtuvėje kartu pasisukioja.
- O su žentu mes dabar esame vieno kraujo, - šelmiškai sako Joana ir, išvydusi mano nesusivokimą, paaiškina, kad kai per operaciją jai prireikė kraujo, Alfonsas  nepagailėjo savojo. Jis pirmasis pasisiūlo nuvežti ją pas gydytojus, nepamiršta pasveikinti per šventes. Žentas suranda būdų įteikti gėlių net tada, kai jo paties nėra Lietuvoje. Jos su dukra iki šiol negali atsitokėti prisiminusios puikias gėlių puokštes, kurias joms Kovo 8-ją  pristatė Alfonso paprašytas žmogus, nes pats to negalėjo padaryti.
Močiutės širdį džiugina net šeši  anūkai. Vyriausiam  Karoliui jau 23-eji, jauniausioji Viktorija dar tik „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos aštuntokė.
-    O pamatytumėt, kaip gražiai šypsosi mano mažulis proanūkis! – džiugiai pasakoja laiminga močiutė.
Pasak jos, visas jaunimėlis veltui laiko neleidžia: dirba, mokosi. Visi širdžiai mieli, visi laukiami. Šeima planuoja susirinkti per Velykas. Tada ne tik kiaušinius ridens, bet dar kartą paminės garbingą ponios Joanos jubiliejų.
Kaip papasakojo mano pašnekovė, jei tik leidžia sveikata, ji mielai triūsia lauke. Gėlių darželiai aplink namus – jos valdos. Gera prižiūrėti ir braškių lysveles, juk taip smagu pavaišinti vaikus ir anūkus kvapniomis uogomis. Kad tik pavasaris greičiau ateitų - nerimauja mano pašnekovė. Ji mano, kad žmogus turi nuolat judėti, tada ir ligos taip nepuls, ir nuotaika bus geresnė. Kaip pati juokauja, jos jaunesnė draugė, su kuria dažnai eina pasivaikščioti, pavargsta greičiau nei ji.

Visą gyvenimą su knyga rankose

- Pradinę mokyklą lankiau Pagramantyje. Mano pirmasis mokytojas Nikodemas Krapavickas su savo mama gyveno antrame mokyklos aukšte. Ir mus, vaikus, į svečius pasikviesdavo. Ten pirmą kartą pamačiau tiek daug knygų, - pasakojo Joana.
Pirmosios perskaitytos  knygos, gautos iš mokytojo namų, buvo lyg stebuklas, lyg pasaka. Įtraukė į šį nežinomą pasaulį ilgam ir, kaip pati Joana dabar supranta, visam laikui. Taip ir skaitė visą gyvenimą: tarp darbų kolūkio laukuose, per trumpas pietų pertraukas, naktimis, kai vaikai sumigdavo. Dabar tam reikalui yra daugiausia laiko. Sulaukia Joana, kol namiškiai išvažiuos - kas į darbus, kas į mokyklą, ir džiaugiasi viena su knyga pasilikusi. Juk tiek daug visko įdomaus gali paskaityti ir sužinoti. Labiausiai jai patinka knygos apie  gyvenimą, kai „ pataiko“ parašyti tikroviškai, taip, kaip iš tiesų būta. Labai mėgsta Ievą Simonaitytę, Žemaitę.
- Labai patinka „Gyvenimas po klevu“, „Žvejo sūnus“, „Tykusis Donas“, „Amerikoniškoji tragedija“,- vardija savo mylimiausius kūrinius moteris.
Ji džiaugiasi, kad dabar net į biblioteką pačiai nereikia eiti. Dukra Lina tuo pasirūpina. Skaito ji ir laikraščius, mėgsta žiūrėti televizorių, tad laikas neprailgsta. Ir tyliai prisipažįsta, kad tos istorijos taip įtraukia, jog kai skaito - nieko nemato ir negirdi. Likimas Joanai Zeveckienei  pagailėjo galimybės rimčiau mokytis, tačiau atseikėjo begalinį norą šviesiai mąstyti, gražiai gyventi. Smagu, kad tai pastebi bendruomenė, kad tuo džiaugiasi šeima.

Komentarai

 #
<p>pati geriause mociute!&nbsp;</p>
 
 #
<p>Labai maloni moteris.&nbsp;</p> <p>&nbsp;</p> <p>&nbsp;</p>
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija