25 Rugpjūtis 2019, Sekmadienis

 

Pirmas
 

Monika Andrulytė - ,,Versmės“ gimnazistė. Šviesiaplaukė, mąslių akių, smalsiai pasaulį ir žmones stebinti mergina yra ,,pasižadėjusi literatūrai“. Tai giliai mąstantis, kūrybingas žmogus. Monika  respublikinių poezijos konkursų, jaunųjų mokslininkų konkurso laureatė, respublikinio esė konkurso, skirto J. Ivanauskaitės 50  mečiui, I vietos  laimėtoja. Literatūrologė V. Daujotytė teigia, kad dalis žmonių vis dar gimsta kitokiam gyvenimui; vaikystėje iš kitų juos išskiria drovumas, slėpimasis  slapstymasis; iš jų nebus gerų valdininkų nei ponių; jei prasivers slaptosios durys, jie įžengs į kūrybą, jei ne  liks nelaimingi, be vietos. Taigi galbūt ir Monika pašaukta eiti tuo kitokiu keliu. 
- Tu augai ir brendai su knyga. Ko gero, neįsivaizduoji savo pasaulio be literatūros. Kokia yra knygos paslaptis?
- Tikras skaitymas visada yra dialogas, todėl tarp knygos ir skaitytojo turi būti nutiestas tiltas. Toks įdvasinimo formavimas parodo ne tik nepaprastai stiprias metafizinės jėgos reiškimosi formas, bet  nukreipia ir į savistabą. Pasiekus glaudžią knygos ir skaitytojo simbiozę, atsiveria daug erdvių, ir, nuostabiausia, skaitytojas gali varijuoti. Aš vis dar beveik maniakiškai džiaugiuosi, kai į mano literatūrinį akiratį patenka kažkas naujo ir labai stipraus, nes besąlygiškai tikiu, kad knygos atėjimas į žmogaus gyvenimą yra likimiškas. Lygiai taip pat, kaip į mano gyvenimą kažkada atėjo Marselis Prustas, Vitoldas Gombrovičius, Samuelis Beketas, Giunteris Grasas ir daugelis kitų, spurdinusių venose taktą ir leidusių svaigintis ne tik tankiu teksto audiniu, bet ir pasiduoti tapatybės analizės tėkmei. Knyga yra inkliuzas, o ar jis bus išmestas į jūrą, ar saugomas kaip lobis, priklauso tik nuo pačio žmogaus imperatyvų.
- Nobelio premijos laureatė Vislava Šimborska teigia: ,,Šių dienų poetas skeptiškai ir įtariai vertina net, o gal pirmiausia, save patį. Viešai jis nenoriai prisipažįsta esąs poetas“. Ką tu manai apie šiuolaikinius lietuvių poetus ir poeziją? Juk dauguma mokinių apsiriboja programine Maironio, S. Nėries ar Just. Marcinkevičiaus poezija.
- Kiekviena literatūrinė karta yra atskiras fenomenas, kuris atskirai turi būti ir analizuojamas. Jei Maironio kartai ir galima pritaikyti literatūriškai nušlifuotą konceptą, tai šiuolaikinius poetus interpretuoti vienpusiškai beveik neįmanoma  jie nebetelpa į rėmus, kai kurie tampa literatūriniais chuliganais. Tai nėra blogai, nes išskirtinumas formuluoja naujas tradicijas, yra įdomus geneziniu požiūriu. Manyčiau, šiuolaikinėje poezijos sferoje tvirtai ant kojų stovi Agnė Žagrakalytė, Vytas Dekšnys, Rimvydas Stankevičius, Antanas Šimkus. Tai tik kelios pavardės, jų yra daugiau. Neminiu tokių grandų, kaip Aidas Marčėnas ar Rolandas Rastauskas, nes jie bei kiti užsitarnavę poezijos meistrai, lietuvių literatūros marmure jau dabar paliko gilų pėdsaką. Poetai brandins kūrybos vaisius, skaitytojai juos raškys  šita grandis buvo, yra, ir, viliuosi, išliks, keisis tik kartos ir rašymo kryptys.
- Tu  kuriantis žmogus. Kaip prasideda Tavo eilėraštis? Kas turi atsitikti, kad jis atsirastų?
- Nieko surepetuoto bei suplanuoto poezijoje nėra ir negali būti. Eilėraštis turi ateiti pats, gimti organiškai, neplanuotai. Kai jauti, kad gali rašyti, rašai. Kalbant atvirai, nuo manęs ne tiek daug ir priklauso. Tarp tavęs, tavo logikos ir rankos, tamsiu rašalu vedžiojančios ant balto lapo, yra neblogas gabalas nuotolio, kuris iš esmės būtinas, idant poezija turėtų svarų pagrindą. Užvis galingiausia rašymo procese yra lakioji mintis, ateinanti iš ten, ką žmonės paprastai vadina „aukščiau“.
- Rašai ne tik poeziją, bet ir esė. Ką tau reiškia šis žanras ir ką, tavo nuomone, jis turi liudyti?
- Esė mano gyvenime yra padėta ant Petri lėkštelės ir vis dar tyrinėjama; nepaprastai įdomus, žadantis interpretacijų galybę, žanras. Mėgstu sakyti, jog gera esė  tai kaip puantilizmas dailėje: įvairūs spalvoti taškeliai, kurie sudėti į visumą, sudaro gryną vaizdą. Reikia tik pastebėti, kaip meistriškai tokie rašytojai, kaip Giedra Radvilavičiūtė, Rolandas Rastauskas ar Alfonsas Andriuškevičius, varijuoja žodžiais, juos liudydami, bet kartu ir estetizuodami, suteikdami tekstui gyvą pavidalą, literatūrinę pulsaciją. Man labai patiko eseisto Rolando Rastausko mintis, jog Esė  labai gražus vardas dukrai. Ir išties, negi toks literatūros pri(si)artinimas, kai žanro pavadinimas perkeliamas į žmonių gyvenimiškąją plotmę, nėra žavingas?..
- Neseniai dalyvavai J. Ivanauskaitės parodos ,,Sankryžos“ atidaryme Vilniuje. Ten buvo apdovanoti ir respublikinio esė konkurso, skirto rašytojos 50- mečiui, laureatai. Tu laimėjai I ąją vietą, gavai įstabią dovaną  J. Ivanauskaitės paveikslą ,,Sapnai apie Tibetą“, klauseisi iškilių kultūros žmonių kalbų. Ką išgyvenai tą šviesią valandą?
- Tai išties buvo šviesi valanda. Šviesi pačio meno, žmogaus dvasingumo išaukštinimu. Parodoje net lubos ir sienos bylojo apie šviesą  buvo baltos. Su Jurgos Ivanauskaitės kūryba jau senokai buvau susieta kažkokia pasąmoninga virkštele, tai ir suteikė objektyvų pagrindą rašyti esė. Parašyti taip, kaip jauti, o ne kaip norėtum. O paskui viskas greit kaip kaleidoskope: sužinota apie pirmąją vietą, nuvažiuota į parodos atidarymą, grįžta ir vėl gyvenama. Atminimas ant sienos �" ,,Sapnai apie Tibetą“.
- Tu neretai vyksti į  poezijos skaitymus ar kultūrinius renginius kituose miestuose. Kodėl jie Tau svarbūs ir reikalingi? Pasidalink savo įžvalgomis.
- Mano įtartinai klajokliškų pomėgių sielai nuolat reikia gerti. Jei noriu kaip reikiant kultūriškai pasisotinti, turiu ieškoti, arba, kaip Valdas Papievis deklaruoja savo romane „Eiti“,  turi būti nuolatinis ėjimas. Parodos, muzika, teatras, įvairūs poezijos skaitymai  tai kultūrinės realybės suvokimas, pažinimas, atgaiva. Tarkime, nėra nieko žavingiau, kaip vienam klydinėti po Nacionalinės M. K. Čiurlionio galerijos koridorius... Toks susitikimas su menu suteikia katarsį.
- Kaip galėtum apibūdinti asmenybę? Į ką turėtų remtis jaunas žmogus chaotiškame šiuolaikiniame pasaulyje?
- Aš asmenybę matau kaip turintį išminties, sąžiningą ir humanišką žmogų. Nepaisant to, asmenybės sąvoka iš esmės yra gana kontroversiška ir kiekvienas turi pats pasirinkti, kokią ją mato arba nori matyti. Jaunam žmogui idealų reikia ypatingai, nes jis tik pakeliui į brandą. Mėgstu juokauti, jog jis turi turėti žmogų-turėklą  tą, už kurio galės įsitverti, kai jaus, kad tuoj kris.
- Koks tavo gyvenimo moto?
- Visada taip nebus.
- Ką, be literatūros, tu dar mėgsti?
- Labai mėgstu gėles. Mudvi su močiute namie esame atsakingos už gėlynus, o aš, savo ruožtu, matydama, kaip ji myli kiekvieną augalą, ir pati jas pamėgau. Kai sukiši pirštus į žemę, įvyksta ,,įžeminimas“, savyje atrandi užslėptas jėgas, energiją. Sunkiai gyvenimą įsivaizduoju ir be klasikinės muzikos. Paradoksalu, tačiau joje kartais daugiau poezijos nei pačioje poezijoje. Muzika pakylėja į kitą dimensiją, suteikia gyvenimui dieviškumo. Būtina sąlyga  jos jautimas. Nereikia baigti muzikos mokyklos, kad išmoktum muziką jausti. Tai arba duota, arba ne. Galiausiai, juk žmogaus esybė kaip instrumentas  pats sprendi, kada groti, kada daryti pauzes. Tuo tarpu klausytis kito grojimo  ir tiesiogine, ir perkeltine prasme  tai girdėti stygas, skambančias tavyje. Svarbiausia klausytis.

Kalbino Nijolė Katauskienė

Komentarai

 #
Jeigu nori rimtai isudtainki tevus ir neuztenka drasos tapti gejumi, gali bent jau tapti menininku. Nejuokauju. Menai ne budas uzsidirbti pragyvenimui. Tai labai zmogiskas budas padaryti gyvenima labiau pakenciama. Rupus miltai: jeigu esi koks nors menininkas, nesvarbu, geras ar prastas, tavo siela auga. Dainuok duse. Dainuok isijunges radija. Pasakok istorijas. Parasyk eilerasti, nors ir netikusi, draugui. Daryk visa kaip imanydamas gerai. Tau bus be galo dosniai atsilyginta. Tu busi kazka sukures.Kurt Vonnegut
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija