17 Spalis 2019, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Visa Lietuva nusėta mažais kaimeliais, gyvenvietėmis, miesteliais. Ten teka žmonių gyvenimai, kurdami savo krašto tradicijas ir istoriją. Tiems, kas dar neišsibarstė po Europą, o ir svetur išvykusiems, šie gimtinės lopinėliai yra patys mieliausi ir brangiausi. Todėl vis dažniau rengiami kraštiečių susitikimai. Kaimų, miestelių šventės sugrąžina visus į gimtąsias vietas.

 

Senieji Eičiai

Pačiame Karšuvos girios viduryje, Viešvilės rezervato, Artosios ir Laukėsos pelkių bei durpyno apsupti, perjuosti senojo Tauragės – Jurbarko kelio,  įsikūrę Eičiai. Prie šio kelio dar XIX amžiaus pabaigoje veikė pašto stotis. Tuo metu leidžiamas Kauno gubernijos laikraštis rašė, jog  čia buvo išlaikomi 8 arkliai, o vieno arklio nuoma už varstą buvo 4 kapeikos. Atskiras mokestis buvo imamas už brikos nuomą ar ratų sutepimą. Kita stotis keliautojų laukė tik už 24,5 varsto.
Kai šiose vietose pradėta kasti durpes, pradėjo augti ir kaimas. Eičas, Pikčiūnas – dažniausiai sutinkamos kadaise čia gyvenusių žmonių pavardės. Manoma, jog todėl ir kaimas gavo Eičių vardą. 1841 metais Eičiuose gyveno 71 žmogus, o 1923 metais čia surašyti 25 ūkiai ir 150 gyventojų. 2001 metų gyventojų surašymo duomenimis čia jau gyveno 475 žmonės. 1933 metais Eičiai išskirstyti į vienkiemius. Sovietiniais metais kaimas buvo Valstybinio miškų fondo pagalbinė gyvenvietė.

Vos keli kilometrai į pietus nuo Eičių, Viešvilės rezervato teritorijoje ir šiandien galima aptikti beveik 500 metų išsilaikiusios tarpvalstybinės sienos pėdsakus. Kadaise skyrusi Vokiečių ordiną (vėliau Prūsiją, Vokietiją) nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, o vėlesniais laikais nuo Žečpospolitos, po to nuo carinės Rusijos, ši riba visais laikais  kaimui buvo reikšminga. Posto būta Beržynės kaime. Vietiniai gyventojai prisimena, kad tuoj už kaimo stovėjo dviejų aukštų namukas, kuriame gyveno kareiviai. Visi jie šiandien ilsisi Beržynės kapinaitėse. Per Beržynės kaime buvusį pasienio postą gyventojai nešdavo kontrabandines prekes, gabendavo spaudą, emigruodavo. Pasak Eičių kaimo gyventojos Zofijos Blažaitytės-Jončienės, gimusios 1908 metais, „daug žmonių iš Eičių kaimo per rubežių išėjo į Ameriką. Veik iš visų butų“. 1940-1941 metais Eičiuose buvo sovietinių pasieniečių saugoma pasienio užkarda. 1941 metais birželio 22 dieną čia jie susikovė su puolančia Vokietijos kariuomene.

Rezistencinės kovos yra įamžintos pietiniame Eičių pakraštyje. Čia pastatytas paminklas partizanui Baltrui Pikčiūnui-Maksui, kovojusiam dar nuo 1944 metų ir žuvusiam 1949 metais. Pasipriešinimo kovos Gaurės apylinkėse, taip pat ir Eičiuose, vyko net iki 1950 metų.

Maždaug 1919 metais Eičiuose įkurta girininkija. Čia, kur dabar stovi paminklas 1941 metais žuvusiems Sovietų Sąjungos pasieniečiams, kadaise stovėjo namas, kuriame gyveno du eiguliai. 1940 metais, sovietams okupavus Lietuvą, tame name gyveno rusų pasieniečiai, o 1941 metais frontui einant, namą ir ūkinius pastatus vokiečiai padegė. Šiuo metu Eičių girininkijai priklauso centrinėje Karšuvos girios dalyje esantys miškai, besiribojantys su durpių įmone KLASMANN-DEILMANN LAUKĖSA, Viešvilės valstybiniu gamtiniu rezervatu bei Jurbarko miškų urėdija. 4479 ha viso girininkijos ploto sudaro valstybiniai, 1856 ha rezervuoti privatizavimui ir privatizuoti miškai. Girininkijai vadovauja Edmundas Šiaudvytis.

Eičiai ar Laukėsa?

1962 metais balandžio 11 dieną  LTSR ministrų Tarybos Valstybinio architektūros reikalų komitete buvo suderintas, o balandžio 14 dieną Liaudies ūkio taryboje patvirtintas nutarimas statyti Laukėsos durpių įmonę. Beveik tris metus vyko tyrimo, projektavimo darbai, kol galiausiai 1964 metų pabaigoje buvo pasirašyti paskutiniai dokumentai. Nuo 1965 metų senieji Eičiai vis labiau buvo įtakojami Laukėsos durpių įmonės plėtros. Vadovaujant pirmajam direktoriui Petrui Zizui, dirbant inžinieriui Antanui Katlauskui, darbų vykdytojui Antanui Žemaičiui, brigadininkams Martynui Maciulevičiui, Jurgiui Kaspučiui Laukėsos pelkėse užvirė darbas. 1968 metais įregistruota Laukėsos durpių įmonė gamino pirmąją produkciją. Kilo daugiabučiai namai, vaikų darželis, medicinos punktas,  aštuonmetė mokykla, administracijos pastatai. Pradėjo veikti Laukėsos paštas, kurio pirmąja darbuotoja tapo Zofija Lenktaitienė.

Vietiniai gyventojai džiaugėsi naujomis darbo vietomis, suaktyvėjusiu kultūriniu gyvenimu. Gyvenvietėje buvo įkurtas elektros variklių pervyniojimo cechas, veikęs iki 1990 metų. Jo įkūrėjas - Alvydas Galinaitis. 1994 metais įmonė tapo bendra  Lietuvos ir Vokietijos įmone „Laukėsa WTL“. 2001 metais jai vadovauti pradėjo generalinis direktorius Albinas Černauskas. 2011 metais Laukėsos durpių įmonė tapo Šilutės padaliniu ir buvo pervardinta į KLASMANN-DEILMANN LAUKĖSA. Dabar jai vadovauja generalinis direktorius Kazimieras Kaminskas. Dėl didžiulės įmonės įtakos buvo primirštas net tikrasis vietovės pavadinimas. Visi važiuodavo tik į Laukėsą. Ir dabar, kai vėl mėginama atgaivinti senąjį Eičių vietovardį, vieni žmonės sakosi dar gyveną Laukėsoje, kiti - jau  Eičiuose.

Visai šalia – Paįkojai

Ten, kur iš Eičių miško Šešuvies link skuba upeliukas Įkojis, įsikūrę Paįkojai. Vyresnieji gyventojai išradingai suskirstė kaimą į tris mažus kaimelius ir pavadino Koviršiais, Ožkakampiu ir Paįkojais. Ožkakampyje buvo prasta, nederlinga žemė. O ir tos žmonės turėjo vos po kelis hektarus. Užtat ožkakampiškiai didžiavosi savo puikiais muzikantais. Jonas Vaičaitis grojo bandonija, Bronius Juozaitis – armonika, bandonija, pianinu, smuiku. Petras Žičkus buvo pašauktas smuikininkas, ne vienas vestuves atlaikęs. Dabar kaime nebėra susibūrimų. Apsipirkti, pasižmonėti kaimelio gyventojai keliauja į Eičius, Gaurę ar Tauragę. Arčiau širdies, aišku, Eičiai, nes ne vieną Eičių ir Paįkojų gyventojų šeimą sieja giminystės ryšiai.

Išskirtinė gamta – didžiausias turtas

Norintiems susipažinti su žmogaus rankos neliesta gamta tiesiog būtina apsilankyti 1991 metais įsteigtame Viešvilės Valstybiniame gamtiniame rezervate. Saugomose teritorijose smagiai tekantis Viešvilės upelis, Laukėsos pelkė, Artoji-Didžioji Plynia, smėlingi šilai yra nepakartojamo grožio gamtos dovana vietiniams gyventojams ir atvystantiems turistams. Čia vis dar galima pamatyti tetervinus, retas vabalų rūšis: šiaurinį elniaragį ir aštuoniataškį auksvabalį, Viešvilėje plaukiantį margąjį upėtakį, nėges. Sengirėse gyvena vilkai, lūšys, pelkėse peri gervės, dirviniai sėjikai. Visiems žinomas posakis „Jei ne grybai ir ne uogos...“ tinka ir šiuose kraštuose gyvenantiems žmonėms. Daugelis jų  miškuose surinktomis gėrybėmis džiaugiasi patys, vaišina svečius, skuba į turgų.

Apie kultūros židinius

Dar Rusijos imperijos valdymo metais Eičiuose buvo pastatyti du mediniai pastatai, kuriuose buvo įrengtos arklidės. Vienas iš jų sudegė, kitame 1913 metais buvo įkurta vienklasė valsčiaus pradžios mokykla (pastatas nugriautas apie 1990-uosius metus). Pirmasis šios mokyklos mokytojas buvo N. F. Šigorinas, dvasinių tiesų mokė vikaras Stanislovas Tamulevičius. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui ir mokytojams pasitraukus, mokykla nustojo veikti. 1919 metais Eičiuose atidaryta keturių skyrių pradžios mokykla, kurioje 1933 metų sausio 1 dieną mokėsi 28, o 1939 - 1940 metais - 30 mokinių.  1975 metais,  pastačius  Eičiuose naują mokyklos pastatą, atidaryta aštuonmetė mokykla. Mokslo metus joje pradėjo 117 mokinių ir 11 mokytojų. Pirmasis naujos mokyklos direktorius buvo Algimantas Armanavičius. Vėliau ši mokykla  tapo devynmete, nuo 1999 metų - pagrindine. 2004 metais  reorganizuota  į  Gaurės pagrindinės mokyklos pradinių klasių  skyrių. 

1968 metais Eičiuose buvo įkurta biblioteka, pirmoji bibliotekininkė buvo Julija Greičiuvienė. Kadangi kaime kultūros namų nebuvo, Julija Greičiuvienė organizuodavo įvairius renginius, dirbo kitą kultūrinį darbą. 1981 metais bibliotekoje pradėjo dirbti poetė ir tautodailininkė Ramunė Aldona Palekaitė. 1993 metais kartu su mokytoja Virginija Norkevičiūte ji įkūrė susitikimų klubą  „Vakarutė“. Nuo to laiko Lietuva sužinojo, kad Eičiai – ne tik durpių ir miškų kraštas. Kaimas buvo pristatytas kaip poetų, intelektualų buveinė, smagių vakaronių, kūrybingų plenerų vieta.
 1972 metais Laukėsos durpių įmonės pastate įsikūrė ir kultūros namai. Pirmoji kultūros namų direktorė buvo Rūta Lingaitytė-Petraitienė. Vėliau čia dirbo Kristina Barkauskienė, Adolfina Martinavičiūtė-Peldžiuvienė, Virginija Rudienė, Ona Dykmonienė, Lina Liorančienė, Edita Tamašauskienė, Anastazija Pečkaitienė. 2012 metų balandžio mėnesį buvo paminėta 40-ties metų kultūros namų įsteigimo sukaktis, pagerbti ir dirbusieji, ir mėgėjų meną puoselėjusieji. Nuo pirmų įsikūrimo metų iki šiol saviveikloje dalyvauja Danutė ir Stasys Dapkai, Janina Bertulienė, Monika Kazabėkienė. Vienas žymiausių  kultūros namų kolektyvų - ansamblis „Palvija“ (vad. Anastazija Pečkaitienė) yra – TV laidų „Duokim garo“, Pasaulio lietuvių dainų švenčių, įvairių festivalių, koncertų  dalyvis.

Prie Laukėsos durpių įmonės 1972 metų spalio mėnesį buvo atidarytas lopšelis-darželis „Voveraitė“. Pirmąja vedėja tapo Regina Zizienė. Dviejose grupėse dirbo auklėtojos Monika Kazabėkienė ir Danutė Dapkienė. Vėliau buvo atidaryta ir savaitinė grupė. Darželių tuo metu trūko, todėl vaikučių atveždavo net iš Gaurės ir Tauragės. Per devyniolika veiklos metų darželiui vadovavo Monika Kazabėkienė, Erika Andriekienė, Jūratė Kuisienėnė, Ona Balčiauskienė. 1991 metais darželis buvo uždarytas, o 2004 metais pastatas nugriautas.

Medicininės paslaugos

1969 metais naujai pastatyto bendrabučio pirmame aukšte įsikūrė pirmasis medicinos punktas. Pirmąja felčere buvo Stefanija Valerija Norkaitienė. Ji aptarnaudavo Eičių ir Paįkojų kaimų gyventojus, nevengdavo darbo nei dieną, nei naktį. Punktas transporto neturėjo, todėl pas ligonius felčerei tekdavo važiuoti dviračiu. Pastačius durpių įmonės administracinį pastatą, medicinos punktui  buvo skirtos labai erdvios patalpos: didelis laukiamasis, procedūrinis, akušerinis kabinetai, buvo įrengtas ir stomatologinis kabinetas. Nuo 1989 metų punkte pradėjo dirbti Danutė Žilionienė. Tuo metu aptarnaujamoje zonoje buvo apie 500 gyventojų. Tada trūko visko: medicinos reikmenų, baldų. Vieną kartą per savaitę į punktą atvykdavo stomatologas, kartą per metus atvažiuodavo ginekologas. 2004 metais medicinos punktas perkeltas į laisvas  mokyklos patalpas. Vieną kartą per mėnesį į punktą atvyksta pediatras, o kartą per ketvirtį - bendrosios praktikos gydytojas. Aptarnaujamoje zonoje yra apie 400 gyventojų, punktas priklauso Tauragės pirminiam sveikatos priežiūros centrui.

***
Autorė nuoširdžiai dėkoja Eičių kultūros namų meno vadovei Anastazijai Pečkaitienei už pasidalintas žinias rašant šį straipsnį.

Sigutė PUMPUTIENĖ

Komentarai

 #
Geras, išsamus, informatyvus straipsnis.
 
 #
Baisus krastas ir jo zmones.Yra keletas sviesuoliu ant kuriu peciu ir laikosi to krasto dvasingumas.
 
 #
JūS nežinote ,ką rašote ,tai iš tikro geras ,gražėjantis kaimelis ir mes tuo didžiuojamės,kad jame gyvename,nepaisant šlykščių komentarų,o kas rašo tokius komentarus yra pats baisus!!!!!!!!
 
 #
Per kokias akis žiūri, toks ir svietas matosi.
 
 #
Taip. Deja yra pakankamai tokių, kurie gadina visą įspūdį apie kaimą. Dirbti nemėgsta, o išgerti ir smagiai gyventi nori. Ir nematau ką ten reikėjo švęsti, nes su durpyno atsiradimu Eičius užpūdo visokie pasaulio perėjūnai ir atliekos. Tad iš esmės buvo kaimo degradavimo pradžios jubiliejus. O puikių žmonių ir šviesuolių tikrai yra, deja jie nėra lemiamas veiksnys formuojant kaimo veidą.
 
 #
Perskaičius staipsnį, apniko labai nuostabūs prisiminimai apie savą kaimelį. Su malonumu grįžtu ir vis pasigrožiu žalumu. Kiekvienas čia jaučiasi taip, koks pats esąs. Manau, kad visi augusieji čia, prisidėję bent piršteliu ar gera nuotaika bendruomenės organizuojamose šventėse, ar kitose kaimo renginiuose, galėtume pakelti galvas kalbant apie šią vietą. O ne laukti, kol atėjūnai įsikaraliaus. Manau, kad gėda, kai dirbi Laukėsoje su gyventojų vaikais, o priklausai kito kaimo bendruomenei. Yra daug puikių, iniciatyvių, tik labai linkiu Jums apsijungti, susidraugauti ir nekonkuruoti. Mums smagu grįžti į savo gimtinę, į mokyklą, į žaliuojančias pamiškes. Ačiū autorei už straipsnelį.
 
 #
Džiaugiuosi čia gimęs.. Miškų ramuma,tyras oras ir ryšys su gamta,brangiausia ka man davė šis mielas kampelis... Iki tobulos harmonijos,trūksta daugiau sodybų, gyvendamas atokiau išmoksti į viską žiūrėti kitokiu kampu,geresniu...
 
 #
Tai nuostabiausias Lietuvos kampelis
 
 #
Laukesoje uzaugau,mokiausi cia jaunyste prabego poto Kaune moksiai,armija taip ir negryzau isirdziai miela krasta. Begalo traukia po tiek metu bent ka sutikt is tu laiku. Tai nuostabiausias Lietuvos kampelis.
 
 #
visa vaikyste praejo laukesoje buvo nuostabus lietuvos kampelis ,dabar teko po 26 m. apsilankyti ir nusivyliau nors aplinkui supa miskai ,bet isvienos puses rezervatas iskitos visokios privacios valdos nera kur kojos i miska ikelti.apsilankyti prie glicio ezero isvis neymanoma ,kaip prie kokio slapto objekto
 
 #
Puikus straipsnis, tik vienas pastebėjimas, muzikantais buvo garsūs Koviršiai,o ne Ožkakampio kaimas. Nes pats dar pamenu tuos vyrus, o Petro Žičkaus savadarbis smuiko dėklas(jis buvo geras stalius)dar yra pas mane, kaip tų laikų prisiminimas.
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija