17 Spalis 2019, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Liudvikas  Balckus ilgai ir nepatikliai iš po vešlių antakių žvelgia į fotoobjektyvą ir nekantriai laukia, kada baigsiu tą jam nemalonią ,,procedūrą“. Fotografuotis jis nepratęs. Retai tai daro. Na, nebent per kokius jubiliejus. Gal ir šiandien tai bus nebloga repeticija prieš visuotinę giminės šventę.
Iki šeimininko jubiliejaus jau suskaičiuotos dienos beliko - kovo antroje pusėje jam sukaks 65-eri. Į erdvius jų namus Bažnyčių gatvėje Dauglaukyje sugužės visi namiškiai. Pirmiausia - duktė medikė Aida ir sūnus veterinarijos gydytojas Arūnas su savo šeimomis, kadaise iš šių namų išėję į gyvenimą, o dabar į juos sugrįžtantys jau lyg svečiai. Neaplenks šių namų kiti giminės, kaimynai. Tik iš anksto visiems sakau, neduok Dieve, sveikindami šeimininką, nesikreipkite į jį ,,pone“. Koks aš ponas, porina jis. Sako, ir tarybinių laikų kreipinys ,,draugas“ jam buvęs lyg koks svetimkūnis, ašaka gerklėje, kurios nei nurysi, nei išspjausi. Žvelgdamas per objektyvą į Liudviką nejučiom prisiminiau Leonidą Brežnevą. Matyt, kalti tie tankūs antakiai. Liudvikas tuo tarpu porina apie anų laikų papročius, kaip juokingai atrodydavęs ,,ritualas“, kai pradedant kokį oficialų susiėjimą vienas pakildavo salėje ir išrėždavo: ,,Siūlau į garbės prezidiumą išrinkti TSKP politinį biurą su draugu Leonidu Brežnevu priešaky“. Po to buvo būtini plojimai, dar geriau - šūksniai ,,Valio“. Tai prisiminęs Liudvikas prunkšteli į saują. Koks man draugas buvo Brežnevas? Joks. Nors tuose vaidinimuose Liudvikui tekdavo dalyvauti. Mat jis ilgą laiką, iki pat 1986-ųjų spalio buvo Dauglaukio apylinkės pirmininku. Tol, kol apylinkę panaikino ir prijungė ją prie Tauragės kaimiškosios. Būtent Tauragės kaimiškosios seniūnijos seniūnė Danguolė Jatautienė man patarė Dauglaukyje aplankyti ūkininkus Teresę ir Liudviką, šviesius ir aktyvius žmones, kuriais teisėtai didžiuojasi ir kaimo bendruomenė, ir seniūnija. Ponia Danguolė žino, ką sako, nes seniūnijos ,,vairą“ perėmė tų pačių 1986-ųjų gruodį...

Beveik visas gyvenimas - tėviškėje

Balckų namai Dauglaukyje nesunkiai surandami. Bažnyčių gatve pavažiavus kiek daugiau nei šimtą metrų priešais naujus maldos namus stūkso gražus dviaukštis su erdviu kiemu ir žiemos miegu miegančiais gėlynais, ,,aprengtais“ nuo šalčio šiltais ,,kailiniais“. Nuo gatvės tvarto beveik nematyti, nors jame žiemoja daug įnamių: 21 melžiama karvė, 4 telyčios, kiaulės ir vištos.  Klausimą apie ūkį šeimininkams ruošiuosi užduoti vėliau, o dabar knieti paklausti, kodėl Dauglaukyje ši gatvė pavadinta daugiskaita - ,,Bažnyčių“, kaip ir Tauragėje. Nors čia matau tik vienos bažnyčios bokštą. Pasirodo, Dauglaukio evangelikai liuteronai čia neturėjo savo maldos namų, tai panaikinus vaikų darželį toje pačioje gatvėje, melsdavosi jame. Todėl ir gatvę kaimo žmonės pavadino Bažnyčių vardu. Kai buvo pastatyta naujoji katalikų bažnyčia, joje meldėsi kartu ir katalikai, ir tikėjimo broliai evangelikai liuteronai. Visiems vietos užteko. Teresė pasakoja, kad Dauglaukyje nuo seno niekas nedalino šeimų pagal tikėjimą. Kaimo istoriją ji žino kaip niekas kitas. Ir ne tik todėl, kad  42 metus dirbo Dauglaukio bibliotekoje, bendravo su žmonėmis. Ji pati – gyva šio kaimo istorija. Ir gimė ji Dauglaukyje, tik kitame kaimo pakrašty. Jos tėvelis Kasparas Jurkutaitis buvo evangelikas, tačiau į žmonas pasiėmė katalikę Austynaitę. Ir dėl to jokių ginčų šeimoje nekildavo. Anais ,,smetonos“ laikais  Teresės tėvai sėkmingai ūkininkavo, buvo kaime žinomi žmonės. Dabar, atgavus Lietuvai nepriklausomybę, dalį tėvų žemės paveldėjo Teresė su Liudviku. Paveldėjo ir norą ūkininkauti, tęsti tėvų ir protėvių amatą - dirbti žemę, auginti gyvulius. Dauglaukis nuo seno garsėja gražia gamta. Dar rusų caro laikais tauragiškiai į Dauglaukį ir gretimą Pajūrį traukdavo vasaroti, pailsėti. Tačiau žemdirbiams ši žemė nebuvo dėkinga. Aplink kaimą - tai smėlynas, tai pelkynas. Tik po melioracijos ,,atgaivinus“ plačią Jūros lanką atsirado daugiau pievų ir ganyklų.

Liudvikas didžiuojasi savo abejonėmis

Liudvikas Balckus – tikras žemaitis, bet ne dauglaukiškis. Jo gimtinė – Kvėdarnoje. Kai sužinojau, jog mūsų gimtinės beveik kaimynystėje, bandžiau pasikalbėti su Liudviku žemaitiškai. Jis, kiek gėdindamasis sakė, jau užmiršęs žemaitišką šneką. Mat iš profesijos jis - geografijos mokytojas. O mokykloje juk privalėjai per pamokas su mokiniais kalbėti lietuviškai. Beje, anot Liudviko, ir ta žemaičių šneka labai neapibrėžta. Viename kaime tarmė ,,pakrypusi “ į vieną pusę, kitame - jau į kitą. Tačiau Liudvikas neslepia, kad jį visą gyvenimą domino ne tik geografiniai toliai, bet ir tautos praeitis, žmonių gyvenimas prieš mus, protėvių papročiai. Juk georgrafija ir archeologija - lyg dvi mokslo sesės. Ir čia, Dauglaukyje, Liudvikas, galima sakyti, yra įnešęs savo indėlį į archeologiją. Dauglaukio pagrindinėje mokykloje jis dirbo geografijos mokytoju, kai 1980-aisiais jį išrinko Dauglaukio apylinkės pirmininku.
- Atsitiko taip, kad man bepirmininkaujant visai sukežo dauglaukiškių Austynų troba. Šeimininkai ją ruošėsi perstatyti, kasti naujus pamatus, - pasakoja Liudvikas. - Buvau girdėjęs, jog tame kieme žmonės rasdavo visokių senoviškų dirbinių. Todėl, nors jau buvo išduotas leidimas naujos trobos statybai, suabejojau ir pasidalinau savo abejonėmis. Po to į Dauglaukį atvyko archeologai, profesorius Jovaiša ir bene dešimtmetį vyko kasinėjimai. Buvo atrastas unikalus kapinynas, savo amžiumi siekęs Kristaus gimimo laikus.
Kaip didžiulę klaidą Liudvikas mini buvusių gigantiškų Dauglaukio kultūros namų statybą, kurie griuvo taip ir neužbaigti, dar nusinešdami jauno vaikino gyvybę. Nors griuvėsių ir nebėra, tačiau gražus gamtovaizdis liko suniokotas. Prieš tas nelemtas statybas ir čia vyko kasinėjimai, bet kokių nors vertingų ,,iškasenų“ nebuvo surasta. Ech, kad taip šiandieninį protą aniems laikams. Buvo galima ten kokį radinį ir ,,pakišti“, kad tas nelemtas gigantomaniškas ,,kultūrnamis“ toje vietoje nebūtų pradėtas statyti. Tačiau žemaitis Liudvikas nebuvo išmokytas sukčiauti, kad ir kilnių tikslų siekiant.           
   
Ūkininkavimą perėmė sūnus

Teresė, daugiau nei keturis dešimtmečius keliavusi į darbą bibliotekoje, išėjusi į pensiją sako pajutusi laisvo laiko ,,perteklių“. Liudvikas sako su tuo ,,pertekliumi“ jau apsipratęs. Šiaip ar taip reikia prižiūrėti namus, ūkyje visokių darbų ir žiemą atsiranda. Radęs valandėlę vis skaito. Dabar radęs šūsnį senų laikraščių dar iš to tarybinio meto. Skaito juos pakrizendamas, prisimindamas visokias to laikmečio nesąmones. Nors jų ir šiandien netrūksta. Tik ne visada suprantame, jog tai – jumoristo plunksnos vertos nesąmonės. Juk ir šiandien, kaip ir tada, protingu buvo laikomas tik partinis. Taip ir dabar - jei ,,tinkamai“ partijai priklausysi, nors būsi debilų debilas, šiltą kėdę gausi, vargo nematysi. Tuo tarpu kaimo žmogui reikia stengtis pačiam išgyventi, pačiam duoną užsidirbti. Bandau Teresę ir Liudviką įtikinti, kad jie apsirinka dėl laisvo laiko pertekliaus. Bet jiedu vis vien ginčijasi. Tai kas, kad jau penktą ryto reikia melžti karves, atiduoti pieną, kad vasarą tenka priruošti pašarų žiemai. Kai Balckai kūrė šį ūkį, lipino jį lyg kregždės lizdą. Pirko žemę lopinėlį po lopinėlio,  dėjo prie savosios paveldėtos, kol ,,perkopė“ dvidešimt hektarų. Gaila tik, kad šalia kaimo ta žemė taip ir liko atskirais ploteliais padalinta. Įsigijo tris traktorius, tame tarpe du ,,Belarusus“, turi net šienainio rulonų vyniotuvą. Brangų įrenginį, kurį įperka  tik ,,stambūs“ ūkininkai. Ūkį jau užrašę sūnui Arūnui. Jis ir tvartą ,,praplėtė“, daug kuo jau pats rūpinasi. Laikas juk taip negailestingai greitai bėga. Tačiau kol yra jėgų, užsidegimo, Teresė su Liudviku nesėdės sudėję rankų. Štai ir šiandien, man besisvečiuojant jų namuose, Teresė vis laksto į virtuvę - tai kavos atnešti, tai kokių skanėstų. Labiausiai nustebina namuose rūkyta kiaulienos sprandine ,,palengvica“. Kaip kitaip, juk kaime gyvendamas nebėgsi į miestą mėsos pirkti. O ypač malonu pasigaminti viską pagal senovinį mamos receptą, pavaišinti tokiu nepakartojamu kulinariniu paveldu ir namiškius, ir svečią. Todėl šeimininkai laiko ir kiaulių, ir vištų.
Užsibuvau svetinguose namuose iki pat pietų. O Tauragėn grįžau taip vadinamu Vaičiulio keliu. Taip dauglaukiškiai vadina asfalto juostą nuo Dauglaukio iki sankryžos su Jurbarko keliu. Liudvikas man pasakojo, kaip anais laikais tuometinis Dauglaukio kolūkio pirmininkas Kazimieras Vaičiulis ragino neišlaidauti, tausoti techniką, kad ji ilgiau tarnautų. O sutaupytus pinigus panaudojo asfaltui link Tauragės pakloti. Tad ne tik dauglaukiškiai, bet ir aš geru žodžiu paminėjau gero pažįstamo Kazimiero Vaičiulio pavardę.

Tadas MEIŽELIS

Komentarai

 #
<p>Puikūs žmonės&nbsp;</p>
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija