17 Spalis 2019, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Lietuvių kalbos mokytoja senjora Zenona Jurevičiūtė taip taikliai save apibūdino jaunystėje, vos sulaukusi 17 metų. Galbūt tada dar nežinojo, kad dėstys, puoselės savo gimtąją kalbą ne tik Lietuvoje, bet ir Karaliaučiaus krašte, kad apdainuos gimtinę, jos žymius žmones savo eilėse.
Mokytojas  ne profesija, o pašaukimas

Zenona Jurevičiūtė gimė ir augo Aukštaitijoje, tarp Kupiškio ir Panevėžio įsikūrusiame Subačiaus geležinkelio stoties miestelyje. Pirmąja mokytoja ji laiko savo mamą Liudą Jurevičienę. Iki šiol prisimena, kad šešerių metukų pradėjusi lankyti mokyklą, jau mokėjo gerai skaityti ir aukštaitiškai parašyti savo vardą ir pavardę: Zanutė Jurevičiūtė. Mokėsi Subačiaus vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1952 metais.
- Puikiai prisimenu visus savo mokytojus ir iš pradinių klasių, ir iš vidurinės mokyklos. Visi jie tarsi rikiuojasi prieš mane kaip gyvi ir šiandien. Ypač lituanistės, kurių turėjau tris. Lietuvių kalbą mums dėstė vien moterys. Ilgiausiai gimtosios kalbos mane mokė šviesaus atminimo lituanistė Janina Šliogerytė iš Panevėžio, mūsų vadinta Afrodite. Mat pradėjusi antikinės literatūros kursą sužavėjo mus nuostabiais padavimais ir legendomis, o ir pati buvo kupina kažkokio žavesio. Visada reikli ir objektyvi, žinanti, ką mokinys sugeba. Niekada nepamiršiu dvejeto, kurį gavau už namų rašinį apie „Prikaltąjį Prometėją“. Jame nebuvo nė vienos klaidos, nė menkiausio raudono brūkštelėjimo! Bet aš kuo puikiausiai supratau, kas mokytoją papiktino: per kontrolinius rašinius klasėje prirašydavau po penkis puslapius, o namų rašinį įspraudžiau į... vieną puslapį. Tai buvo puiki pamoka man, vėliau irgi tapusiai lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir gavusiai dar ne vieną pamoką net iš savo mokinių,  prisiminimais dalijosi Zenona Jurevičiūtė.
Ji prisimena vieną panašią pamoką, kurią „išmoko“ iš savo mokinio devintoko Alvydo. Berniukas labai negražiai rašė, todėl mokytoja negailėjo jam pastabų. Ilgai taip kariavo, kol kartą vaikinukas pateikė mokytojai gražia rašysena atliktą namų užduotį. Aišku, ji nepatikėjo, tačiau gyvenimo jau buvo pamokyta: „Nedaryk skubotų sprendimų!“ Todėl vaikui parašė: „Jeigu tai būtų tavo paties ranka parašyta, aš labai apsidžiaugčiau...“ Tuo ši istorija nesibaigė. Atgavęs savo sąsiuvinį, Alvydas pasakęs: „Mokytoja, betgi aš iš tikrųjų visa tai parašiau“. Tuomet abu susitarė  jei jis ir klasėje taip gražiai rašys, įtikins savo mokytoją. Didžiausiam mokytojos nustebimui ir džiaugsmui  jis rašė! Iki pat vidurinės mokyklos baigimo dėl rašysenos daugiau negavo jokių pastabų. Džiaugėsi ir mokytoja, ir mokinys.
- Turbūt teisūs patyrę pedagogai teigdami, kad mokytojo dalia nelengva  nematyti, ką padarei, nematyti, kiek padarei, nematyti, ar iš viso padarei... Gal tik širdimi gali tai nujausti, nes mokytojas  dvasinės dirvos artojas. Mokytojas  ne profesija, o pašaukimas. Ne darbas, o pasiaukojimas. Ir vis dėlto nuostabu, kiek daug mokytojų, pasirinkę šį kelią, juo eina...  džiaugėsi pašnekovė.

Lituanistės kelias prasidėjo ir baigėsi Būdvyčiuose

Pasak Zenonos Jurevičiūtės, visą savo darbingą gyvenimą ji buvo lituanistė. Pradėjusi pedagogės kelią iš karto po vidurinės mokyklos baigimo, ji atvyko į Tauragę, nes buvo girdėjusi, kad Žemaitijoje trūksta mokytojų. Iš pradžių gavo darbo Stragutės pradinėje mokykloje. Įstojo į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, neakivaizdžiai studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijuoti sekėsi puikiai. Kai baigė tris kursus, buvo perkelta į Tauragės rajono Būdviečių septynmetę mokyklą, kur dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Čia išdirbo tik vienerius metus ir buvo perkelta į Mažonų septynmetę mokyklą, kur dirbo ir lietuvių kalbos mokytoja, ir mokyklos direktore. Dar vėliau Zenona Jurevičiūtė buvo paskirta Tauragės švietimo skyriaus mokyklų inspektore. Kaip ji pati teigia, tose pareigose išdirbusi visą dešimtmetį nusivylė, kad po inspektavimo mokyklose nelabai kas pasikeisdavo. Todėl atsisakė šio darbo ir vėl grįžo į mokyklą. Netrukus jai buvo pasiūlytos direktoriaus pavaduotojos pareigos naujojoje Tauragės 5-ojoje vidurinėje mokykloje, kur dirbo iki 1991 metų.
Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Zenonos Jurevičiūtės teigimu, prasidėjęs visiškai naujas jos pedagoginio kelio etapas. Buvo nuspręsta, kad Lietuva gali šį tą pasiūlyti ir Karaliaučiaus krašte gyvenantiems lietuvių vaikams  reikėjo patyrusių lietuvių kalbos mokytojų. Tarp jų buvo ir Zenona Jurevičiūtė, jau spėjusi papildyti mokytojų senjorų gretas, bet dar nelabai apsipratusi su šiuo naujuoju savo statusu. Taip ji tapo netrukus įsikūrusios Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos mokytojų asociacijos nare. Buvo organizuojami lietuvių kalbos mokytojams kursai, seminarai, susitikimai su vadovėlių autoriais, mokslininkais, išvykos po Karaliaučiaus kraštą, taip pat ir po Lietuvą. Mokytoja senjora šiuo darbu buvo labai patenkinta.
- Visada ieškojau kontaktų su Lietuva, su jos mokyklomis. Daug kas ir mūsų ieškojo. Padėjo mano rašiniai apie darbą Karaliaučiaus krašte tiek Tauragės spaudoje, tiek užsienio lietuvių leidiniuose „Dirva“, „Pasaulio lietuvis“. Beje, mano rašiniai vietinėje spaudoje atvedė pas Karaliaučiaus vaikus daug draugų ir iš Tauragės krašto. Vyko susitikimai ir bendradarbiavimas su „Šaltinio“, Jovarų, Martyno Mažvydo, Žalgirių, Tarailių, Lauksargių ir kitomis mokyklomis. Važiuodavo ir jie pas mus, ir mes pas juos. Rengdavome koncertus, spektaklius, kartu šventėm Velykas, Kalėdas, Knygnešių dienas, valstybines šventes. Visada tikėjau, kad kalbos ugdymo pagrindas yra kalbėjimas. Tai ir kalbėjomės visur: klasėje, autobuse, ekskursijose ir svečiuose, žaisdami lietuvių liaudies žaidimus, - pasakojo  Zenona Jurevičiūtė.
Ji apgailestavo, kad dirbdama su lietuvių kalbos fakultatyvą lankančiais Karaliaučiaus krašto vaikais ypač jautė laiko trūkumą. Trukdė ne tik per menkas fakultatyvui skirtų valandų skaičius, bet ir retai bei nereguliariai kursuojantys autobusai  juk važinėjo į darbą iš Tauragės. Iki Karaliaučiaus krašto Ragainės (Niemano) rajono Būdviečių (Malomožaisko) vidurinės mokyklos - apie 300 kilometrų. Kartais tekdavo bent penkis kartus gaudyti pakelaivingą transportą, kad nuvažiuotų į mokyklą, nes Būdviečiai  ne prie pagrindinių kelių, o gana nuošalioje vietoje.
Mokytoja senjora juokėsi, jog ją pačią nustebino toks sutapimas, kad lituanistės kelią ji pradėjo Tauragės rajono Būdviečiuose, o baigė  Karaliaučiaus krašto Būdviečiuose (Malomožaiske).
Visus tuos metus ji prisimena kaip labai vertingą patirtį, prisimena daug gražių dalykų iš darbo metų Karaliaučiaus krašte. Tebesaugo visus užrašus, planus, begalę žaidimų, skaičiuočių, eilėraščių... Ir teberašo eilėraščius. Apie savo mokinius, apie tai, ką išgyveno eidama Mažosios Lietuvos keliais pėsčia, kai nebūdavo autobuso, ir, žinoma, apie tuos Lietuvai brangius žmones, kažkada ėjusius tuo pačiu keliu.
- Tie 12 darbo metų Karaliaučiaus krašte buvo reikalingi ne tik mano mokiniams, bet ir man pačiai: suvokiau, kad visi mes esame tarsi vieno kamieno šaka, išaugusi iš tų pačių  Lietuvos  šaknų. Todėl ir dirbau ten siekdama, kad ši šaka nenudžiūtų, kad bent kiek atsigautų. Dirbau ten turėdama viltį, kad mūsų darbas reikalingas. Kartais vartydama savo asmeninį „archyvą“ pati stebiuosi, kiek daug gražių žodžių surašyta man įteiktuose Padėkos, Garbės raštuose. Ypač brangus Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės palinkėjimas: „...linkime gyventi kaip ir gyvenote, su nematoma saule sieloje, su noru atiduoti kitiems, ką gero turite savyje“, arba „Niekas gražiau už jus neapdainavo Mažosios Lietuvos ir jos Lietuvių“. Lyg ir negražu girtis, todėl raminu save: gal tai mano rašinių apie Mažają Lietuvą įvertinimas. O jų parašiau gana daug  susidarytų pusėtina knyga,- susimąsto  Zenona Jurevičiūtė.

Išleisti knygos neketina

Paklausta, kodėl knygos taip ir neišleido, Zenona Jurevičiūtė atsakė net neketinanti to daryti. Kam?" trauko ji pečiais. Kam dar be pačios autorės ir kelių draugų bei bendraminčių jos poezija būtų įdomi? Ar mažai panašių išleista?
Mokytoja senjora sakė, kad jai užtenka literatų klubo „Žingsniai“ susirinkimų, kur sueina bendraminčiai, skaito, aptaria savo kūrybą. Eilėraščius ji kuria nuo ankstyvos vaikystės, todėl nemažas pluoštas jau susikaupė. Sumanė dabar kūrėja padaryti tvarką savo poezijos rankraščiuose  sudėlioti, sugrupuoti eilėraščius pagal temas. Nori, kad viskas gulėtų savo vietose.
Nors mokykloje jau seniai nebedirba, tačiau veiklos jai netrūksta. Zenona Jurevičiūtė ne tik pati kuria, bet ir verčia iš rusų kalbos rusų poetų eilėraščius. Šią vasarą išvertė kelių Karaliaučiaus poetų, kurie lankėsi Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos skaitykloje, eiles.
- Esu redagavusi A. Bagdono knygą „Kaip kūrėme grožį“. Išverčiau daug kaunietės rusakalbės Galinos eilėraščių. Ji džiaugėsi, kad vertime pavyko išlaikyti jos kūrybos dvasią. Dėl puikių rusų kalbos žinių esu dėkinga savo mokytojams. Dar ir dabar galiu skaityti prancūziškai, nes šios kalbos mane mokė tikra prancūzė, - didžiavosi mokytoja senjora.

Gyvena viena, bet ne vieniša

Iš prigimties būdama optimistė, Zenona Jurevičiūtė sako, kad jai nieko netrūksta  iš pensijos puikiausiai išgyvena. Užtenka to, ką turi. Visada užteko. Ir nuobodžiauti nėra kada, nuolat sukasi lyg voverė rate. Vis dar nesugeba gyventi be knygų. Nors gyvena viena, bet niekada nesijaučia vieniša. Aplink daug gerų žmonių. Panorėjusi visada gali pas ką nors nueiti ar pasikviesti pas save, gali paskambinti ir nuoširdžiai pasikalbėti. Aukštaitijoje dar tebegyvena viena sesuo, nors užaugo keturios seserys.
- Visoj Lietuvoj yra žmonių, kurie mane atsimena, - sako pašnekovė.  Ir dabar tebebendrauju su savo bendramoksliais. Šiais metais sukaks 60 metų nuo mokyklos baigimo, ta proga planuojame susitikti.
Labiausiai mokytoją senjorą pradžiugina, kai ją užkalbina iš pirmo žvilgsnio nepažįstamas žmogus ir prisistato esąs jos mokinys. Jai smagu išgirsti apie buvusių mokinių pasiekimus, pergales, laimėjimus, smagu, kai jiems gerai sekasi.

Kristina NEVELKIENĖ

Komentarai

 #
Susimasciusi rašo:Skaitom, skaitom,ir vadisa laukiam tavo pasakojimu. Suprantu viena, kad metant svori labai svarbus yra zmoniu palikymas. As pasisveriau si sekmadini ir issigandau, jezau niekada gyvenime tiek nesveriau, virsijau savo visas laistinas normas. Bet geriausias dalykas, kad skaitant tavo pasakojimus ir as pradejau galvoti ka ir kiek dedu i burna. Ir visgi isvada viena, zmones net ir krizes metu valgo per daug
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija